Juk ateities nėra.
Tėra manoji dabartis.
Ir mintys, kuriančios
visus sapnus iš naujo.
Ir esaties dalelytės,
atspindinčios jausmus
stiklo, dūžtančio, garsu.
Juk praeities taip pat nėra.
Tėra šiandienos aidas
iš kruopščiai surinktų
dienos likučių ir
nekantriai sujauktų planų,
lyg netyčiom pavirstančių
į jau įvykusias akimirkas
ir pažadus artėjančiam rytojui.
02/09/2015
Stavanger
Jostein Gaarder. The Castle in the Pyrenees. – London: Phoenix, 2010. – 250 p. ISBN 978-0-7538-2770-3
Šią knygą skaičiau 2013 m. rugpjūčio mėnesį. Ir tai buvo išties kokybiškai praleistas laikas. Skaitymas tikrai kažkas nepaprasto. Pirma kelionė į Oslą, traukinys, riedantis vingiuotais bėgiais kelis šimtus kilometrų, ir knyga, nukelianti visai į kitą erdvę, matavimą.
Kiek gruboka taip kalbėti apie knygą, bet norėčiau išskirti tris kūrinio ašis:
– vizija (tampa aiški knygos pabaigoje),
– “The Book of Spirits“,
– Renee Magritte paveikslas ‘Castle in the Pyrenees’ /pravartu pasiskaityti apie siurrealizmą bei šį paveikslą/.
http://www.gosurreal.com/history.htm
Logika ir tai, kas lieka už jos arba prieš ją. Tik taip galėčiau papasakoti šios knygos siužetą. O štai keletas eilučių iš knygutės:
‘We don’t know when we’re going to make our exits. But one day we’ll pass away from this carnival with all its masks and roles, and only a few transient props will remain after us, until they too are swept away’. (p. 3)
‘The world isn’t a mosaic of coincidences, Steinn. It’s all interconnected’. (p. 21)
‘There’s a lot of psychic blindness in our age, and a lot of spiritual poverty’. (p. 22)
‘It’s possible to rue the fact that we can’t explain everything under the sun – poets could turn this into a reasonable daily exercise – by which I mean an elegiac shake of the deeply mysterious universe we find ourselves in – but for the moment we must just accept it’. (p. 33)
Tai tik mažutė knygelė, bet joje tiek visko: filosofijos, fizikos, meno, gamtos ir daugybės akimirkų sielai…
P.S. paveikslas ir knyga – jų analizė ir interpretacijos būtų laaabai įdomus dalykas 🙂
Alessandro D’avenia. Balta kaip pienas, raudona kaip kraujas. – Vilnius: Alma littera, 2012. – 264 p. ISBN 978-609-01-0219-0
“Karalaitis sėdėjo prie stalo ir valgė. Riekdamas varškės sūrį jis įsipjovė ir ant sūrio užvarvėjo lašelis kraujo. Karalaitis tarė motinai:
– Mama, norėčiau turėti moterį, baltą kaip pienas ir raudoną kaip kraujas.
– Sūnau mano, ta, kuri balta, nėra raudona, o raudona nėra balta. Bet ieškok, gal rasi.“
Šią pasaką prisimenu iš vaikystės. Taip, ji skaičiusiems ilgam užsifiksavo neįprastu siužetu. Rašytojas D’avenia sumaniai kuria pasakojimą ant šios pasakos ir Dantės “Dieviškosios komedijos“ kūrinio pamatų. Paprasta paauglio jausmų istorija perteikiama subtiliai, o kartu jaunatviška kalba, nenuobodžiai ir žavi nesudėtinga kalba. Kuo patrauklus šis kūrinys ir kodėl verta sugaišti tas kelias valandas? Dėl to, apie ką pasakojama – jauno žmogaus akistatos su leukemija; Dievo [ne]paieškas, tikėjimą ir kasdienybės abejones… Graži istorija 🙂 Pozityvi. P.S. tai viena mėgstamiausių mano pasakų. O šis rašytojas paprastai ir be jokių didelių pastangų supina pasakojimą iš paprastų įvykių, bet svarbių kažkam, kas juos išgyvena. Dėl leukemijos miršta ne vienas ir ne tūkstantis žmonių, tačiau tie, kurie susiduria su bet kokia piktybinio auglio forma sergančiu artimuoju/ brangiu žmogumi, puikiai suvoks to jauno vaikino išgyvenimus ir bejėgiškumą, baimę, neviltį ir netikėjimą…
Vakarykščių prisiminimų eilutė
Pabyra kažkur ant stalo
kavos tirščių likučiais
neužtikrintai
šnibžda bundančio
ryto balsu
nesapnuotoj tyloj
Kaltai
Stavanger, Norway
2013-04-18
Muriel Barbery. Ežio elegancija. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2010. – 398 p. ISBN 978-9955-16-331-2
Kokia skani knyga!!! Be galo nudžiugau paėmusi ją į rankas! Valio! Vertimas, turinys, stilius, mintis – nerealu 🙂 Man laaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaaabai patiko 🙂 Tos dvi dienos prabėgo nepaprastai įdomiai, kai skaičiau šį kūrinį. Žemai lenkiuosi autorei už tokį įdomų skaitinį sielai ir akims 🙂 Daugybė kurioziškų, humoristinių situacijų ir gyvenimo realybė, mūsų socialinės kaukės, gyvenimo imitavimas…
Prašom: “Tuo metu, kai mano slapukavimo garantas – priimamojo televizorius – plyšojo visokius mano ausų nepasiekiančius paistalus, skirtus moliuskinėms smegenims, aš ašarotomis akimis alpau priešais Meno stebuklus“ [p.14]; o dabar citata, išrauta iš konteksto: “Fucking mitra“, – susinervina popiežius.“ [p.227] Taip kvatojau skaitydama skyrelį, kuriame parašyta ši frazė, kad prižadinau kaimyną lėktuve :))) Čia tiek perliukų! Nuostabi, fantastiška knyga. Ką čia dar komentuoti? Reikia bėgti į knygyną strimgalviais ir pirkti šį kūrinį, nes tokių knygų nėra daug. Spaudžiu dešinę autorei! Oficiali mano šios vasaros knyga 🙂
P.S. paraštės nurašinėtos mano pastabom ir pavingiuotas ne vienas sakinukas. Tiesiog myliu ironiją ir tokį požiūrį į gyvenimą 🙂
Kartais, visiškai kartais
Mintys audžiasi
Ilgesyje
Kartais taip
Akimirka tampa kančia
Bet. Aš čia.
Kvėpuoju tavim.
Net
Kai
Viltys
Vėjais
Sukasi neramiam
Sapne
.
2011 spalis
Gabriel Garcia Marquez. Apie meilę ir kitus demonus. – Vilnius: Alma littera, 2006. – 158 p. ISBN 9955-24-108-X
Tai ar galima neskaityti šio autoriaus kūrinių? Ne. Būtina bent pačiupinėti akimis. G.G. Marquez tekstai gyvi, jie kalba, piešia vaizdus, pasakoja istorijas – regis, seki tik vieną siužetinę liniją… tačiau tai tėra meistriškai sukurta mitų kūrėjo iliuzija. Tekste slypinti išmintis ir prasmė ima vyniotis lyg mezgamas siūlas, taip apraizgydamas mintis ir neleisdamas kvėptelt, kol skaitai. Taip ir vėl iš pirmo žvilgsnio paprasta istorija įsukama į magiškojo realizmo sūkurį…
Autoriaus kalbėjimas paprastas, nuoširdus ir žaismingas, bet smeigiantis ir tiesmukai, be užuolankų nusakantis esamą situaciją. Kartais atrodo, kad autorius be reikalo užbėga skaitytojui už akių: “Atsisveikindami valgomajame, abu patenkinti ir laimingi, net neįsivaizdavo, jog daugiau niekada nebesusitiks.“ [p.144] Tačiau tada dar labiau knieti sužinoti, kodėl ir kas nutiks…
Nežinau, kaip daro kiti skaitantys knygas, bet aš skaitau kiekvieną eilutę, nepraleidžiu nieko – tiesiog mėgaujuosi kokybišku tekstu ir neprastu vertėjo darbu. Kiek emocijų, vaizdų, išminties: “iš kūno buvo tikras bambulis“ [p.25]; “Viduje, užlietame šviesos pro du jūros platybėn atvirus langus, viskas buvo sutvarkyta su užkempėjusio senbernio ydingu smulkmeniškumu.“ [p.35]; “netikėjimas daug atsparesnis už tikėjimą, nes jis jutimų ugdomas.“ [p.66]; “Eidamas pro šalį, pamatė praviras Bernardos duris. Stumtelėjo jas, spiriamas reikmės pasidalinti savo būgštavimais. Ji miegojo kniūbsčia ant aslos ir griausmingai knarkė. Markizas pastovėjo, uždėjęs ranką ant klebeto, bet jos nepažadino. Tarė sau vienas: “Tavo gyvybė mainais į josios“. Ir tuoj pasitaisė:
– Mudviejų sušiktos gyvybės mainais į josios, velniai rautų!“ [p. 66]… Veikėjų charakteristika, gamtos aprašymas, emocijų atskleidimas padeda istoriją pasakoti įtaigiau ir neleidžia užmiršti.
Istorija apie kunigo egzorcisto Kajetano Delauros ir dvylikametės kreolės Siervos Marijos ryšį, ilgesį ir kančias. Meilė? Apsėdimas. O gal meilė virstanti apsėdimu ir prakeiksmu? O gal o gal o gal… Atrodo, kad tai tėra paprastas pasakojimas, nesudėtingas ir neišsiskiriantis iš daugelio kitų knygų. Vis tik šioje knygoje svarstomi ir žmogaus būties – filosofiniai klausimai, ir istoriniai, ir mitologiniai, ir religiniai dalykai. Paprastume slypi nepaprastumas.
Beje, verta atkreipti dėmesį į nuolat minimus Siervos Marijos auksinius plaukus, kurie be galo ilgi ir primena upę. Mergaitės lavonas ir po mirties buvo su ilgais ilgais plaukais. Vienoje legendoje pasakojama apie galiūną Samsoną, kuris turėjo ilgus plaukus ir buvo labai galingas, stiprus – kaip graikų Heraklis, bet Dalila juos nukirpo ir herojus praradęs savo galias… Karalių Merovingų dinastijos vyrai irgi nešiojo ilgus plaukus – karališkumo, jėgos, valdžios ir… mėlyno kraujo – nemirtingumo, išskirtinumo, nepaprastumo simbolį. Dar ir XXI a. tikima daugybe prietarų, susijusių su plaukais: kada kirpti, kas gali kirpti, surišti ar ne (tikima, kad surišti plaukai neleidžia atiduoti energijos aplinkiniams), etc.
Tad patarčiau šią knygą skaityti atidžiau, nes joje išguldyta ne vien paprastutė istorija…
Amin Maalouf. Kryžiaus žygiai arabų akimis. – Vilnius: Aidai, 2006. – 295 p. ISBN 9955-656-352
Apsidžiaugiau pamačiusi šią knygą. Pamaniau, kad turėsiu galimybę pažvelgti į Kryžiaus žygius iš kitos stovyklos perspektyvos. Išties buvo įdomu skaityti. Kartu baisu ir nesuvokiama: “Maaroje mūsiškiai suaugusius pagonis virė puoduose, o vaikus persmeigdavo iešmais ir iškepę rydavo.“ Šio frankų kronininko Raulio iš Kano prisipažinimo netoli nuo Maaros esančių vietovių gyventojai neskaitys, bet iki gyvenimo galo prisimins, ką matė ir girdėjo.“ [p.53]
Tačiau taip pat turiu daug priekaištų leidėjams ir vertėjai. Argi sudėtinga surasti lituanistą ir pakoreguoti gramatinių konstrukcijų netikslumus? Kartais liūdna pirkt knygą, nes su dabartine knygų leidyba man siejasi tik klaidos, vertimo netikslumai, nekokybiškas popierius – aplaidumas prieš pirkėją siekiant išlupt bet kokia kaina pinigus [nusivyliau J. Irving knygos “Kol tave rasiu“ įrišimu – susimokėjau per 60 LTL, o gavau į rankas leidinį, kurio nespėjus perskaityt, jis suplyšo… – 900 psl. turinti knyga įrišta itin menkai ir atmestinai, o gal leidykla pritrūko tvirtesnio popieriaus?]…
Vertėjai ir leidėjams vertėtų pasiskaityti dar sykį, ką parašė ir išleido. Puslapius, kuriuose tvarkingai išguldytas tekstas, išties įdomu skaityti, bet neretai tapdavo neaišku, apie ką eina kalba – painokai rašoma ir tie akis badantys gramatiniai netikslumai… Didžioji teksto dalis parašyta trečiuoju asmeniu, tačiau kur ne kur, o labiausiai skyrelyje “Pastabos ir šaltiniai“ išlenda daugiskaitos pirmasis asmuo: “Apie juos kalbėsime“, “Ne visi arabų istorikai vieningai al-Haraviui priskiria mūsų cituojamą kalbą.“ ir t.t. Autorius, kiek matau, yra vienas. Spėju, kad libanietis istorikas, mokslininkas A. Maalouf galėjo parašyti tekstą daugiskaitos pirmuoju asmeniu atstovaudamas arabų pasauliui, tarsi jo balsas. Tai dokumentinė knyga, nors ir rašoma kiek proziniu stiliumi. Tad ar nevertėtų pateikti kokios išnašos? Tokia tekste esanti makalynė erzina skaitant ir trukdo įsigilinti į knygos turinį.
Labiausiai nuvylė gramatinė ir stilistinė teksto netvarka: “Jį lydi Usama, Usama tapo tarsi didžiuoju frankų klausimų žinovu Damaske.“ Ar nebuvo galima šioje situacijoje po kableliu parašyti santykinio įvardžio “kuris“? Ar išties šis mažas žodelytis būtų neigiamai paveikęs teksto logiką?; “Triukšmas sklinda iš Dviejų Seserų bokšto. Bet Jagis Sijanas nė nesivargina patikrinti.“ [p. 46] Stebiuosi keista sakinių konstrukcija. Prieš “bet“ padedam kablelį, “bet“ parašome mažąja raide, sudarom tvarkingą ir aiškų sakinuką bei keliaujam toliau…; “Dažnai su nuostaba galima pastebėti, kaip arabų bei apskritai musulmonų elgesį vakariečių atžvilgiu dar ir šiandien įtakoja įvykiai, kurie turėjo baigtis prieš septynis amžius.“ [p.283] Įtakoti??? C’mon! “Įtakoti – vertinys iš rusų kalbos žodžio влиять (влияние). Lietuvių kalboje vartojamas abstraktas įtaka, bet iš abstraktų su priesaga -oti veiksmažodžiai nedaromi. Šis vertinys, atsižvelgiant į stilių ir kontekstą, gali būti keičiamas žodžiais atsiliepti, paveikti, veikti, formuoti, daryti įtaką, turėti įtaką ar įtakos.“ https://www.vlkk.lt/ Daugybė klaidų, skurdus žodynas ir elementarių gramatikos žinių stoka sukuria nekokį įspūdį apie šią knygą. Jei moku pinigus, noriu kokybės. Beje, į akis netyčia pakliuvo vienas tinklalapis, kurio autorius pastebėjo arabų kalbos asmenvardžių rašybos/ vertimo netikslumus leidinyje… https://arabukalba.blogspot.com/2011/05/kryziaus-zygiai-arabu-akimis-del.html/
Vis tik, kad ir kokia prasta būtų kokybė, turinys yra žymiai svarbesnis [nors į neviltį vis tiek varo ir stilius, ir žodynas, ir gramatika]: “Neįmanoma sukliudyti nuolat puolamam musulmonų pasauliui jaustis persekiojamam, nors kai kuriems fanatikams tai tampa pavojinga obsesija: argi 1981 m. gegužės 13 d. nematėme, kaip turkas Mehemetas Ali Agca šovė į popiežių, laiške paaiškinęs: “Nusprendžiau nužudyti Joną Paulių II, aukščiausiąjį kryžininkų vadą.“ Ir be šio individualaus akto aišku, kad arabiškieji Rytai Vakarus vis dar mato kaip prigimtinį savo priešą. Vakarų atžvilgiu bet koks priešiškas veiksmas – politinis, karinis ar susijęs su nafta – tėra teisėtas atsakas. Ir nėra jokios abejonės, kad lūžis tarp šių dviejų pasaulių įvyko kryžiaus žygių metu, kuriuos arabai dar ir šiandien laiko tarsi išprievartavimu.“ [p.283 – 284]
Tad gero skaitymo. Verta susipažinti su kitokiu požiūriu į Kryžiaus žygius ir giliau pažinti istoriją.
Gabriel Garcia Marquez. Šimtas metų vienatvės. – Vilnius: Alma littera, 2006. – 447 p. ISBN 9955-24-221-3
Ši knyga seniai gulėjo lentynoj, kol vieną dieną paėmiau į rankas… ir nebegalėjau atsitraukti, nes magiškas G.G. Marquez pasaulis įtraukė ir pavogė mintis. Pranašystės, gyvenimas, sumaištis, istorija…
Kai G.G. Marquez ima pasakot istoriją, jis nedūsauja, nestabdo minčių eigos, nekraipo jos kažin kaip suktai, nekonstruoja žodžių. Jis pasakoja. Kaip kvepalų aromatas kad dvelkteli ir išsisklaido, taip ir šios knygos tekstas – autorius paberia žodžius ir jie apsigyvena mintyse… Sukelia panašias emocijas kaip ir Caetano Veloso atliekama daina “Cucurrucucu Paloma“ P. Almodovar kino juostoj “Hable Con Ella“:
Taip ir su šia knyga – aplinkinis pasaulis išnyksta, nes ji pasigrobia skaitytojo ramybę, pasivagia patį skaitantįjį iš realybės. Ir taip netikėtai suvoki, kad tekstas kalbina tarsi netyčia, tarsi provokuodamas. Įvykiai šiame kūrinyje komunikuoja per kalbą, tačiau jau sąmonėje, atmintyje, nes tuoj pat perskaitytas tekstas tampa jau nebe esatimi. Figūracinis teksto lygmuo ima vertis sluoksnis po sluoksnio tada, kai surandamas bent vienas raktas, kuriuo atrakinamas teksto prasmės sandėliukas.
Gera skaityti ne vien dėl to, kad žodžiai talpūs, kad leksika puiki, o todėl, kad turinys nepateiktas sentimentaliai ant lėkštutės, nesukramtytas, kad pats skaitytojas turi mąstyti, ieškoti ir atrasti. Taip pradžiugindamas sielą ir akį, numalšindamas knygų skaitymo alkį ir suteikdamas erdvės apmąstymams.
“Šimtas metų vienatvės“ – galima analizuot, rašyt disertacijas, gintis diplominius darbus, interepretuot – ir dar liks ką pasakyt. Tai minčių lobynas, po kurį skaitytojas dažniausiai ganėtinai vangiai kapstosi… Stebuklas, įstabi istorija, magiškas pasaulis, netikėti įvykiai…
Jau žinau, kad šis kūrinys taps mano vasarų tradicija.
Reşat Nuri Güntekin. Čiauškutė. – Vilnius: Alma littera, 2008. – 416 p. ISBN 978-9955-24-910-8
Na, kad jau aptarinėju nesudėtingo turinio knygas, tai negaliu praleist ir šios. Labai įdomu, kad rašytojas vyras sukūrė tokį gražų užsispyrusios jaunos moters paveikslą romane “Čiauškutė“. Pavyzdžiui, itin stiprios ir nesuvaldomos moters charakterį perteikė norvegų rašytoja Hjerborg Wassmo, tačiau jau XX a. pabaigoj, o ne amžiaus pradžioj. Įdomu, kaip išryškinamas moters trapumas ir stiprybė. Negalima nepastebėti, kad mažoka ir sentimentų – rašymo stilius neleidžia knygai pavirsti nuvalkiotu meilės romanu. Na, o gydytojo Hairula personažas, nors ir ne pagrindinis, bet suteiktomis jam savybėmis labai patraukus – tokį humoro ir teisingumo jausmą ne kiekvienas žmogus turi.
Pagrindinė veikėja Čalykušu – Čiauškutė – išdidi, jautri, baikšti ir turinti plačią širdį. Nenuorama vaikas, patekęs į suaugusiųjų pasaulį. Per greitai. O galbūt kaltas išdidumas? Ar ne išdidi siela sugriauna savo ir kito gyvenimą? Manyčiau, kad puikus skaitinys paauglystėj 🙂 Tiesiog graži, kiek sentimentali ir įdomi istorija. O vyresniam skaitytojui – labai geras atokvėpis po dienos darbų. Smagu, kad yra knygų, kuriose parodomas, atskleidžiamas vidinis žmogaus grožis, o ne pilamas purvas. Jo ir taip gausu 😉
Moters ir vyro pasauliai, skirtingas suvokimas. Dar viena jausmų istorija. Prieš pat Kalėdas 🙂 Skaitydama prisijuokiau, o kartu ir pasigrožėjau kuriamu peizažu. Taip pat prisiminiau vieną iš vaikystėje matytų filmų 🙂
1986 m. buvo sukurtas serialas, dar atsimenu jį:
“Kalnuose auga tokia gėlė Sako, jei be paliovos ją uostai, ilgainiui nustoji jausti jos kvapą. Nuo to tėra vienas vaistas – laikinai nuo jos atsitraukti. Todėl dažniausiai, kad galėtume vėl įkvėpti jos nuostabaus aromato, pradedame uostyti bet kokį kitą, nieko mums nereiškiantį “Geltonosios gėlelės“ žiedą. Dėl savo kerinčio kvapo ta gėlė daug kenčia – žmonės ją nuskina, sumaigo tarp pirštų. “ [p. 414]
Tad pasvajokim apie kažką gražaus, kai laukimo laikotarpis eina į pabaigą.
Kuždesiai 